Lalagė

Andrius Jakučiūnas – žinomas jaunosios kartos prozininkas. Gimė 1976 metais Vilniuje, VU baigė klasikinės filologijos studijas. Debiutavo novelių knyga „Sokrato gyvenimas arba mirtis“ (1999). Romanai „Servijaus Galo užrašai“ (2005), „Tėvynė“ (2007) ir skaitytojų, ir literatūrologų įvertinti kaip vienos ryškiausių pastarojo laiko knygų.
„Lalagė“ – ketvirtoji jo knyga. Šis apsakymų rinkinys, autoriaus vadinamas apsakymų vainiku, ¬ – tai subtilus mėginimas atskleisti kūrybos radimosi procesą. Apsakymus vienija bendras herojus ir jo beviltiškos pastangos suderinti savo emocinį, intelektinį turinį su siužeto, kurio dalis jis yra, tėkme. Nors paviršiniame sluoksnyje skleidžiasi archetipinio meilės trikampio aistros, knyga iš esmės gvildena šiuolaikinio literatūros kūrinio gimimo ir recepcijos problemas, mat bevardis pagrindinis veikėjas sugeba peržengti savo personažo ribas.


Kažin ar skaitytojas pradžiugs sužinojęs, kad tuoj bus mestas į kūrinio vidurį, nepasiūlius nei gelbėjimo rato, nei aiškaus horizonto, vis dėlto jis, tariamai suklaidintas, turėtų žinoti, kad autorius, palikęs jį vieną kapstytis simboliniame rate, siekia ne sugluminti, sugėdinti ar palaužti, bet veikiau padėti nepasiklysti. Pasiūlius pasitikti pradžią, jau apšilus kojas pabaigoje, skaitytojui suteikiama – kaip viliuosi – puiki galimybė išgyventi patį kūrybos procesą, kuriame ankstyvieji, naivesnieji tekstai buvo dailinami, gražinami ar net perrašomi ir todėl galiausiai tapo vėlesniais už paskiausiuosius. Štai kodėl norisi tikėt, kad kūrinys atskleidžia ne tik herojų pastangas ieškoti savęs skurdžiose perkeltinėse prasmėse ir metaforų banalybėje, žodžių atsitiktinumuose išplukdant jiems būtinybę atsižvelgti į tai, kaip jie yra pasakyti ir – sic! – kas jais sakoma, bet ir mano paties – gal ir mūsų visų – siekį tarsi pastverti save už pakarpos ir ironiškai išsišiepti tiesiai sau į veidą.
                                                                                                               Andrius Jakučiūnas